pakol

×pakõl (plg. rus. пoкa) conj. K kol, iki (šalutiniams laiko aplinkybės sakiniams jungti): Lauk, pakol ateisiu J. O jūs žąsys, jūs, niekus pliuškėdamos, antys, eikit, maudykitės, pakõl dar atviros upės! K.Donel. Šoko, pakol išaušo Pš. Pakol blezdinga neleka į vidų, patol neatšilsta Plt. Pakõl motina nenumirė, tai tėvo neatsiminė Jrb. Pakol tebesu iš namų neišejęs, gali užeiti Gr. Ten, kur krito, ir gulėjo, pakõl kas atrado Rt. Žmogus gali numirtie, pakõl saulė nusleis Aps. Pakõl kiaules pašeru, išverda pietai Krtn. Dveji treji meteliai, kaip drobeles verpiu, išeis ir ketvirti, pakol aš išausiu JV982. Ei, gėriau gėriau, uliavojau, pakol jauną mergužę paviliojau JV322. Mano mergužėlė visam amželiui, pakol gyva galvužė JV396. Marti gailėjos tris nedėleles, sesuo trejus metelius, o motušelė augintojelė – pakol gyva galvelė StnD28. Tolei lydėjo, tolei lydėjo, pakol pailso širmi žirgeliai NS603. Pakol tas vanduo nusistovėjo, bernelis mergelę neperkalbėjo KlpD98. Šok, mano mergužė, pakol vainikuota! JV187. ^ Pakol karšta, kalk gelžį S.Dauk. Tolei vaikai, pakõl po skvernu laikai Kp. Pakõl aušra užtekės, rasa akis išės Kltn. Pakol tingiasis pasijudins, sprauniasis nudirbs VP36.